site en polonais
         
 
Biografija
Straipsniai
Poema
Fotografijų galerija
Bibliografija
Nuorodos
Kontaktai

 
 



 
 
articles.gif
PONIA MARIJA PADĖJO*

Šiandien, minėdami dar vienas Varšuvos geto sukilimo metines, prisimename tuos lenkus, kurie vokiečių okupacijos metais pasipriešino barbarams ir teikė visokeriopą pagalbą persekiojamiems ir kankinamiems žmonėms. Trokštu papasakoti apie asmenį, ginantį visa, kas žmogiška ir pažangu, - apie Mariją Fedecką, Vilniuje pagarsėjusią dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ponia Marija - jautrios širdies lenkė, netoleravusi nė vienos prievartos ir neteisybės apraiškos.

Gerai pamenu sanacijos laikų Lenkiją, kai "patriotiškai" nusiteikęs jaunimas universitetuose lazdomis kovėsi dėl "kairiųjų" ir "dešiniųjų" suolų auditorijose, kai "kėlė" Lenkijos prekybos lygį -  siaubė žydų krautuvėles, užpuldinėjo ir iki kraujo mušė nekaltus žmones, kurių nosys nebuvo arijietiškos. Ponia Marija Fedecka visuomet demonstravo protestą prieš tokius išpuolius. Pavyzdžiui, ji prasiverždavo pro piketuojančiųjų gretas, visiems stebint užeidavo į žydų knygyną ir paprašydavo įsigytą knygą paženklinti firminiu knygyno savininko lipduku.

Marijos Fedeckos adresą žinojo visi, kuriems  reikėjo pagalbos. Antai meno istorikas Jozefas Sandelis (Jķzef Sandel) pabėgo nuo hitlerininkų teroro iš Vokietijos, o Vilniuje pas ponią Fedecką rado namus ir atsidavusius draugus.

Gražus puslapis Marijos Fedeckos gyvenime - bendradarbiavimas su pažangiais lenkų veikėjais, kurie 1936 - 1937 m. leido žurnalą  Po prostu. Tiems jauniems žmonėms, svajojusiems apie tikrą demokratinę Lenkiją, Marija tapo atsidavusia drauge. Tuomet reikėjo turėti daug drąsos, kad toleruotum žurnalą  Po prostu. Marija nė truputėlio nedvejojo ir kiek tik įstengdama padėjo jį leisti.

Tad nieko nuostabaus, kad toks žmogus kaip ponia Marija hitlerinio teroro laikais teikė pagalbą nelaimingiems ir persekiojamiems žmonėms. Buvęs Vilniaus tarybos pirmininkas Janas Druto ir jo šeima turi būti dėkingi būtent jai už savo išgelbėtas gyvybes, o profesoriui Janui Dembovskiui ponia Marija į kalėjimą nešiojo maistą. 

O kiek žydų išsigelbėjo ponios Marijos dėka! Per jos namus perėjo šimtai žmonių, kuriuos ponia Marija ištraukė iš Vilniaus geto. Nebuvo tokios nakties, kad Fedeckių namuose nesislapstytų žydai. Ponia Marija papirko pasų biuro tarnautoją ir aprūpino žmones autentiškais dokumentais. Daugybė žmonių pagarbiai taria ponios Marijos vardą.

Už išsaugotą gyvybę Marijai Fedeckai dėkingi Zalkindai, Chvolesų šeima - motina ir dukra, šiuo metu gyvenančios Belgijoje, ponia Šabad su dukromis, dr. Šadovskis su šeima, advokatas Mire Brand, ponia Kačerginska ir daugelis kitų. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį Marija Fedecka slapstė du žydų vaikus - mažąją Vilniaus advokato dukrelę Smilg ir Krisią Šilanską, dabar gyvenančią Italijoje. Kas ištvėrė okupacijos košmarą, gali įsivaizduoti, kuo rizikavo žmogus, padedantis žydams. Tačiau Marija Fedecka nė karto nesusvyravo, kai žydai tais baisiais laikais patikėdavo jai savo vaikus.

Kaimynas įskundė, kad Fedeckių namuose slepiamas žydų vaikas. Tai buvo advokato Smilg

dukrelė - itin ryškių semitiškų bruožų mergaitė. Kai atėjo gestapo agentas, ponia Fedecka savo dukrelei Basiai liepė išsivesti mergaitę į sodą, o pati pradėjo sunkų dialogą su gestapininku. Paklausė jo, ar tas galėtų apkabinti savo vaiką kitų vaikų krauju suteptomis rankomis. Vokietis išėjo ir daugiau negrįžo.

Ponios Marijos paveiktas ir atkalbėtas vokietis Hempelis atsisakė dalyvauti kruvinuose nusikaltimuose. Jis dezertyravo iš hitlerinės armijos ir atėjęs į Fedeckių namus Lebedoje pasakojo apie baisias egzekucijas, vykdomas Vasiliškėse. Hempelis gavo iš ponios Marijos dokumentus Burchardto vardu ir ketino prasibrauti į Šveicariją.

Pasibaigus okupacijai ponia Marija, repatriacijos reikalų įgaliotinė, energingai organizavo pagalbą repatrijuojantiesiems. Žmonės kreipdavosi į ją ir tikėjo būsią išklausyti.

 

Pagerbdami visų Varšuvos geto sukilėlių ir kovotojų su fašizmu atminimą, taip pat pagarbiai ir kupini dėkingumo prisiminkime ir kilnią ponios Marijos Fedeckos asmenybę.

                                                                   Erna Podhorizer-Sandel (1903 - 1984)
Varšuvos žydų istorijos instituto mokslo darbuotoja

 * Straipsnis publikuotas Fołks Sztyme, Varšuva, šeštadienis, 1960 balandžio 16, nr. 59 (1257).

   Marijos  Fedeckos fotografija pateikiama paragrafe "Biografija".

   Iš lenkų kalbos vertė Dagmara Bassus ir Ilona Murauskaitė.

 


RAJOS SZLEP-FESSEL PRISIMINIMAI

 (skelbta Jad Vašem institute)

Dažnai prisimenu prieškario žydišką Vilnių. Tie prisiminimai gyvi tik nedaugelio išlikusiųjų po Katastrofos žydų atmintyje. Prisimindama žydišką Vilnių drauge prisimenu ir iškilias lenkų visuomenės asmenybes, tokias kaip ponia Marija Fedecka. Tos asmenybės viešpataujant žvėriškumui ir niekšiškumui išliko tikrais žmonėmis, kurie gelbėjo žydus nepaisydami pavojų ir pasmerkdami savo artimuosius pražūčiai.Tie žmonės buvo įvairių sluoksnių ir sferų - paprasti neišsimokslinę kaimiečiai, inteligentai, valdininkai ir profesoriai. Kad ir kokia buvo jų motyvacija - etinė, religinė ar kitokia -   tuos nepaprastus didvyrius vienijo noras gelbėti nuo mirties žmones, kuriuos persekiojo vien todėl, jog jie buvo kitos tautybės.

Vilniaus žydai prieš karą sudarė trečdalį miesto gyventojų. Jie gyveno beveik atsiskyrę: žydų kontaktai su aplinkiniais apsiribojo valdiškais ir prekybiniais santykiais. Tad didžiulę nuostabą kelia pozicija tokių žmonių kaip Marija Fedecka - jie atsidavę  teikė pagalbą visiškai svetimos aplinkos žmonėms. Jie turėjo rūpestingai slėpti savo kilnią veiklą ne tik nuo vokiečių, bet ir nuo visuomenės atmatų, antisemitinių grupių ir abejingos daugumos, nenorėjusios rizikuoti. Savisaugos instinkto, aišku, negalima nepaisyti. Viešpataujant smurtui ne tik svetimi žmonės, bet ir ne kiekvienas tėvas ar kiekviena motina dvasios stiprybe galėjo prilygti Janušui Korčakui, Marijai Fedeckai ar kitiems geros valios žmonėms. Šią mintį patvirtina sukrečiančio Idos Fink apsakymo "Pamišėlis" fragmentas: "Kai mašinos sustojo aikštėje priešais pirtį, aš pasislėpiau kampe tarp dviejų namų ir šluota mane pridengė. Niekas - nei SS, nei tvarkos palaikymo tarnyba - nesusiprotėjo, kad už šluotos tūno žmogus. Taip drebėjau, kad net šluota svyravo. Viską girdėjau: juos iš pradžių uždarė pirtyje ir tik po to suvarė į mašinas. Sakiau sau: "Duok, Dieve! Duok, Dieve!" Pats nenutuokiau, ką tas Dievas gali man duoti. Argi aš žinojau - yra tas Dievas ar ne. Iš kur?

Žinote, pone... kažkas pasileido bėgti ir ranka užkliudė šluotą. Ji nukrito ir dabar, jei kas pažvelgtų į kampą - man galas. Bijojau ją pakelti, o juos jau varė prie mašinų.

Pone daktare! Pirmojoje mašinoje stovėjo mano vaikai, mano trys... Mačiau, vyresnioji viską žino, o abi mažosios verkia iš baimės. Staiga liovėsi verkusios ir mažesnioji, trejų metukų, sušuko: "Tėte, tėte, eikš pas mus!"

M a t ė. Jos vienintelės pastebėjo mane tame kampe. Tik jų akys. Pone daktare! Na ir ką aš, jų tėvas? Pašokau, pribėgau ir kartu su jomis?.. Taip?

Aš pridėjau pirštą prie lūpų, sukandau jį iš baimės ir purčiau galvą, atseit, nevalia manęs kviesti, tyliau - ša!

Dvi mažosios dar kartą pašaukė, tačiau vyresnioji užspaudė joms burnas. Po to buvo tylu..."

Marija Fedecka savo namuose slėpė daugybę žmonių. Tarp daugelio kitų priglaudė žydų kūdikį ir globojo jį iki okupacijos pabaigos. Visų paslėpti neįstengė, tačiau jos namų durys visada buvo atviros persekiojamiesiems. Niekada nestokojo drąsos ir dvasios stiprybės, dėjo nežmoniškas pastangas, kad surastų jiems slėptuvę. Prie šios taurios veiklos prisidėjo visa Fedeckių šeima. Taip pat ir čia su mumis esantys Barbara ir Ziemekas, tuomet dar vaikai.

Po karo susipažinau su grupe didvyriškų žmonių, gelbėjusių žydus. Be Marijos Fedeckos, tarp jų buvo uršuliečių vienuolyno viršininkė iš Juodšilių, Viktorija ir Stefanas Gžmelevskiai, prof. Tadeušas ir Antonina Čežovskiai, Marila ir Feliksas Volskiai, Juzefa Tendziagolska. Be abejo, ne visus pažinojau ir ne visus paminėjau, tačiau tas sąrašas, deja, nebuvo pernelyg ilgas.

Marija Fedecka, kaip ir visi kiti garbingi lenkai, kurie užėmė deramą poziciją genocido akivaizdoje, žmonijos istorijoje nusipelnė išskirtinės vietos ir begalinės padėkos.

 

                                                                                      Jerusalem, 29 February 1988

 

                                                                                      Dr. Rasza Szlep-Fessel (1913 - 1995)
Hebrajų universiteto Jeruzalėje docentė