site en polonais
         
 
Biografija
Straipsniai
Poema
Fotografijų galerija
Bibliografija
Nuorodos
Kontaktai

 
 



 
 
   
   

-

Maria Fedecka

 

Vasaros naktis. Oras švelnus ir šiltas

Tarsi arklio kaklas. Tik sirenos

Perveria jį – čaižus aliarmas.

Žandarai visose pašalėse, kaip hienos.

Praeiviai skuba. Dangaus riteriai

Sklando virš miesto. Kai kur trata stiklai –

Šiam sūkury – bėgliai: Petro megztinėtas,

Už jo per kolonų dulkes Folia

Skuba su Dvoira. Kad tik ligonę

Prineštų lig vartų Mažoj Pohuliankoj.

 

Bet Folia negirdi, kaip zvimbia dangus.

Jos kosulys nuslopina jo pojūčius.

Jis bėga kaip purvina beždžionė nuo sielvarto,

Dega lyg langų stiklai jo rūbai.

Kiekvienas jos atsikosėjimas – kastuvas žemių

Ant jo karštų troškimų.

O Dvoirelė, prikalta savo šešėlio,

Braunasi priekin – taip nori pagauti

Jo svajonę. Saulėlydis jiems už nugarų –

Abraomas veda Izaoką aukoti.

 

Sutemsta naktis. Aliarmas nutilęs.

Oras lyg švelnus dyglys, nematomas.

Du vyrai veda karščiuojančią merginą

Pas Mariją Fedecką, kuri kažkada

Nuvedė Dvoirelę į vienuolyną prie Rasų.

Staiga kažkas lempele pašviečia:

- Pasus! Petro akys piktai sublyksi:

- Labai prašom, čia šainas su antspaudu.

Staiga klausiančio lūpos užsičiaupia –

Peilis kirto žaibu jam per šonkaulius.

 

Fedeckai pirmas pasirodė Folia.

Skląstis – ežys, pirštus sužeidžia.

„Nepriimsiu“ čia niekada nenuskamba.

Nes Dvoirelė... Ji turi iškovoti pergalę!

- Labas vakaras! Prašau padėti panelei,

Žydaitei, ligonei, - Folia jau tvirčiau

Traukė iš gerklės žodžius it strėles.

Jūs pažįstat ją, prisiminkit „seserį“,

Kai nelabasis vienuolyną užpuolė,

Pabėgo ji į slėptuvę – gyveno kanale.

-Debora? Kur ji? – Tarp medžių,

Atleiskit, sode. O Marija : kodėl gi

Sode? Palaukit, turiu jai namus.

Tik kas tas svetimas priešais? O Dieve!

- Petro, palydovas, bičiulis... Kaip ėriukas

Žolėje guli mergina ir alsuoja žvaigždėmis.

Jos veikia kaip balzamas, užlieja jos sapną,

Tviska karščiuojanti kakta nuo prakaito lašelių.

Girdėti triukšmas svirplių-lėktuvų,

Sparnais žolę kerpančių sodo danguje.

 

Marijai Fedeckai jau keturiasdešimt,

Ji lenkų dukra – ir grakšti, ir tauri,

Ir sąžininga, atviros širdies,

Dėl žydų rizikavo savo siela.

Tarsi kokia liga – mylėjo žydus,

Slapstė juos, saugojo, parūpindavo padirbtus pasus.

Jau į kalėjimą ją būtų uždarę –  

Stebuklas išgelbėjo Mariją.

Kiekvienas turi prisiminti jos vardą, draugiškumą

Siaubo metu, kai pamišęs priešiškumas viešpatavo.

 

Kampely nuošaliam, ant aukšto,

Marija jau Dvoirelę prausia, maudo,

Guldo į lovą lyg sergančią karalienę.

Priešais švarią lovą ant užuolaidos

Kosciuška galopu šuoliuoja su lenktu

Senoviniu lenkų kardu. O iš šono – tulpės.

Jas pati vasara atnešė Dvoirelei,

Kad kvepėtų ir šlamėtų – jos ne šio pasaulio,

Kad Dvoira nebūtų tokia liūdna ir niūri.

Mirgančioje šviesoje sučiulbo kanarėlė.

 

                     

 Abraham Sutzkever

 

Iš jidiš k. vertė Ilona Murauskaitė

 

 

 


  [Original poem in Yiddish]